„Dabar jau nieko nebegalima pasakyti!“

Jau kurį laiką darbe ir visuomenėje kalbamės apie mikroagresijos, diskriminavimo, priekabiavimo, psichologinio smurto temas. Darbe bendrauti pagarbiai – jokia naujiena, bet diskutuojant apie ribines situacijas, matosi, kaip kartais nekantru viską trenkt į šoną ir mestelt „tai jau nei žodžio negalima pasakyti!“.

Galvoju, kokį čia nervą užkabinam. Mąstau, kad gal šį:

Mano vartojama kalba, žodžiai yra mano nuosavybė, su kuria galiu elgtis savo nuožiūra, todėl – po velnių – ko tas naujasis pasaulis prie manęs kimba? Kaip noriu, taip kalbu. Naudojuosi teise, kuri man priklauso – vadinti ir įvardinti kitus taip, kaip norisi man, kaip man lengviau, patogiau. Tai mano mintys, sudėtos į mano žodžius, ištartus mano paties. Jei mano žodžiai skrodžia kito žmogaus jausmus, orumą, tapatybę – tai kito problema, ne mano. Tegul užsiaugina storesnę odą. Todėl, kai manęs prašo keisti savo kalbėjimą ir žodžius, jaučiu taip, lyg iš manęs bandytų atimti mano nuosavybę – tai, kas natūraliai priklauso man.

Man, mano, manęs... Nors kalba – tai kūrinys, kuris priklauso visiems vienu metu. Žodžiai, kuriais dabar rašau, yra visų. Kalba yra kolektyvinė nuosavybė, toks bendro naudojimo objektas, kurio neįmanoma pasisavinti; kalbos gyvavimo sąlyga – kad ja kalbėtų ir kitas, ne tik aš pats. Todėl su jos vartojimu ateina ir atsakomybė prieš kitą, įsipareigojimas naudotis ja tinkamai – ieškoti tinkamo žodžio, suprantamai perduoti mintį, ieškoti bendrų sutarimų, vartoti žodžius taip, kad šie nesukeltų žalos.

Kalbai taikoma ne tik gramatika, bet ir etika. Nes mums ji ne tik komunikacijos pagrindas, bet ir tapatybės kūrimo įrankis, padedantis suvokti, kas aš esu. Ir šitą „kas aš esu“ privalome gerbti, niekur nedingsime. Privalome gerbti tai, kaip save apibrėžia kitas, kaip nori, kad į jį kreiptųsi, nes kalba priklauso ir jam. Jei reikia – senus sutarimus dėl žodžių turim keisti naujais, kad mūsų kalba būtų įtrauki, talpi, kad ji neišstumtų, nežalotų kito, o ne tik būtų patogi MAN.